Australia: Melbourne

Vienas geriausių dalykų atvažiavus į svečią šalį – turėti ten pažįstamų, kurie gali skirti laiko aprodyti miestą ir patarti kur nuvykti, ką pažiūrėti. Čia mums labai pasisekė – apsistoję pas lietuvaičius draugus gavom smagią draugiją, daug įdomios ir naudingos informacijos, skanaus maisto, ekskursijų ir net automobilį (AČIŪ!).
Taigi Melbournas – kavos ir maisto sostinė, pirmiausia taip jis mums buvo pristatytas ir nė kiek nesuklysta. Australai mėgsta skaniai pavalgyti ir tam čia sukurta didžiulė industrija išrankiausiam skoniui patenkinti. Galima rasti įvairiausių šalių virtuvių ir tikrai geros kokybės maisto. Prie populiariausiųjų vakarop nusidriekia belaukiančiųjų eilės, klegančios nuo kalbų. Yra nemažai vietų, kur neprekiaujama alkoholiu, tad galima atsinešti savo mėgiamo vyno butelį ar du.
Baruose vaizdas europietiškas – įvairūs gėrimai, garsios kalbos, įsisiūbuojantys šokiai. Ir visai netoliese klegančios naktinės civilizacijos, čia pat krantinėje, bando užmigti pingvinai. Vieniems tai pavyksta lengviau, kitiem sunkiau, priklauso, kokioje vietoje įsitaiso – jeigu nelabai nuošalioje, tai savo kalbom prižadina tokie naktibaldos smalsuoliai kaip mes. Neatsispiriam prisėsti šiltoje naktinėje pakrantėje ir pučiant šiltam brizui pasipasakoti vieni kitiems kelionių nuotykius, degustuojant australietišką vyną.
Valgiai valgiais, bet vienas iš jų ypatingas – kiaušiniai čia yra kažkas tokio, dėl ko gyventojai yra pamišę. Kasmet, berods kovo mėnesį, švenčia kiaušinių festivalį. Ir šiek tiek keista, ir įdomu. O galiausiai labai puiku – nuėję papusryčiauti į kiaušinių valgius besispecializuojančią kavinukę, liekam maloniai nustebinti: atrodo, būsim atradę skaniausią iki šiol valgytą kiaušinienę (čia supaprastintai pavadinau, nes tikslaus pavadinimo nepamenu, bet buvo šedevrai). Tokie pusryčiai – puikiai įkvepianti dienos pradžia. Tądien nukeliaujame apžiūrėti miesto ir užsukame į vietinį ŠMC. Kaip tik eksponuojamos kelios nemokamos parodos. Aborigenų meno ekspoziciją apžiūrime kartu, tada leidžiu Donatui pailsėti ir už tai gaunu net 20 min apžiūrėti likusias tris. Truputį tenka pabėgioti, žinoma, vėluoju grįžti, bet laimė kunkuliuoja – ryškiai trūko pasikultūrinimo po tiek praleisto laiko laukinėje gamtoje.
Aplankome Melburno botanikos sodus. Kaip ir Sidnėjuje jie užima didžiulį plotą, gražiai sutvarkyti, apsodinti įvairiais matytais ir nematytais augalais (kai kurie Lietuvoje matyti mažo krūmelio pavidalu, o čia didžiuliai medžiai ar krūmai), apgyvendinti matomais ir nematomais gyvūnėliais. Išvaikščioję parką temstant grįžtame į miestą. Prisėdus ant žolės iš karto prisistato kirai-žuvėdros, kraipantys galvas ir ieškantys maisto. Prieš važiuojant namo užsukame į maisto parduotuvę – šiandien darom steikus.
Australija viena pirmųjų atsiskyrė nuo žemyninės dalies ir gyvūnai negalėjo migruoti, todėl virš 80% Australijoje gyvenančių gyvūnų yra unikalūs. Norėdami juos pamatyti važiuojame į gyvūnų „sanctuary“. Negaliu nepaminėti fakto, kad pakeliui stabtelim nedidelėje ūkelio parduotuvėje nusipirkti šviežių braškių – puikus skonis ir geras jausmas balandžio mėnesį valgyti tik ką nuskintas, čia pat augintas braškes. Gyvūnų prisižiūrim visokiausių – nuo išdidžių emu iki spalvingų papūgų, nuo minkštų koalų iki bjaurių gyvačių (kurių Australijioje yra daugiau nuodingų, negu nenuodingų rūšių). Pastarųjų pamatom visas 9 iš 10 nuodingiausių pasaulyje rūšių (jos ir gyvena Australijoje). Sužinom, kad koalos nieko daugiau neveikia tik kramto eukaliptus ir miega miega įspraudusios užpakalius tarp eukalipoto šakų. Kartais kietai įmigusios, per mažai įsispraudusios iškrenta – gerai, jeigu aukštis nebuvo didelis. Dar netyčia pataikom sudalyvauti paukščių šou programoje, kurios metu viršum galvų praskrieja nuo mažutės papūgytės iki dvimetrinio vanago (kur tik baisiuose animaciniuose filmukuose būdavo). Įdomiausias paukštis, apie kurį sužinom, pasižymi nepaprastu gebėjimu atkartoti garsus (pvz. fotoaparatą, pjūklą) , galit čia pasiklausyti: http://www.youtube.com/watch?v=VRpo7NDCaJ8
Gaila, iš savo namo taip ir nepasirodo Tasmanijos arba sterblinis velnias – didžiausias sterblinis mėsėdis pasaulyje, kurio juokais ar ne, žandikaulio sukandimo jėga prilygsta krokodilo. Mirtina vėžio forma, pirmą kartą aptikta 1996-aisiais, sunaikino apie 70 procentų visos šių žvėrių populiacijos. Šiuo metu gyvena tiktai šalia Australijos esančioje Tasmanijos saloje.
Lietus šiek tiek skubotai užbaigė vaikščiojimą po gyvūnijos pasaulį, iš kurio užsukom į šalimais esančią „White Rabbit“ alaus daryklą. Ji įdomi tuo, kad per stiklines pastato sienas galima matyti visus mechanizmus, gyvai stebėti gamybos procesą ir žinoma, vietoje gauti šviežio alaus ir sidro.

View RTW in a larger map

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Australia: Sydney

Skrydis iš Zelandijos, Cristchurch’o į Australiją, Sidnėjų truko apie 3 valandas. Išlipus dangus buvo apniukęs, bet sėkmingai pasiekėm hostelį negavę lietaus. Kambaryje aptikome dar besitvarkančią kambarinę, kuri labai pradėjo piktintis administratore, kad ši mus įleido jos neatsiklaususi, tad draugiškai kampukyje palikę daiktus iškeliavom į artimiausią parduotuvę. Zelandijoje kainos nedžiugino, bet čia nedžiugino dar labiau, tad dėmesingiau buvo apžiūrėtos makaronų, daržovių ir konservų lentynos. Gerai, kad hostelyje buvo virtuvė – gamintis kiek pigiau.
Sidnėjuje turėjome 4 dienas ir beveik visą laiką lijo. Ištaikę properšą aplankėm karališkuosius botanikos sodus, apėjom operos teatro pastatą, kuris pasirodė mažesnis nei tikėjomės. Užėję į vidų pasijutom panašiai kaip Vilniaus nacionalineme operos ir baleto teatre – foje mažas bariukas, kabo televizoriaus ekranas, transliuojantis veiksmą iš salės. Tik va skaniojo karšto šokolado nėra.
Pastebėjom, kad populiarus čia bėgiojimas – darbo dieną pilna sportuojančių žmonių. Kai kurie per pietų pertrauką persiavę patogesnius batus kulniuoja po parką ar pakrantę. Parkuose matėm ir pietaujančius, ir besiboksuojančius, ir žaidžiančius, ir besimokančius, ir visaip kitaip aktyviai ar ramiai leidžiančius laiką žmones – laiko leidimas lauke tikrai pamėgtas.
Vienas iš būdų geriau apžiūrėti Sidnėjų – paplaukti keltu į vieną ar kitą pakrantę. Pasirinkimai bent keli, tad kol tyrinėdami žemėlapį svarstėm, ką pasirinkti, pro šalį ėjęs vietinis stabtelėjo ir draugiškai papasakojo, kur kas yra ir vienareikšmiškai parekomendavo nuplaukti iki Manlyn beach. Kadangi patys per daug kažko išsirinkę nebuvom, ten ir patraukėm. Plaukiant vėl pradėjo lyti, bet miestas, pakrantės atrodė tikrai žaviai, žvalgėmės iki kol pasislėpė debesyse. Išsilaipinus pylė lietus, tad patraukėm taku palei parduotuves, kur gelbėjo stogeliai. Paėėję atsidūrėm Manlyn paplūdimyje, kuriuo lietui lyjant mėgavosi tik banglentininkai – sakyčiau, didesnę dalį paplūdimio grožio pamatėm. Australiškas lietus pasitaikė nelabai šaltas, tad prigriebėm „home-made“ ledų ir patraukėm keltu atgalios.
Buvom suplanavę apsilankyti Chinese gardens, tik deja nesuspėjom iki darbo laiko pabaigos. Užtai puikiai praleidom laiką vaikštinėdami po Darling Harbour. Pabaigai, jau sutemus sugrįžom prie Opera House, tik gaila, jis nešvietė naktį tomis gražiomis spalvomis, kaip kad paveiksliukuose.
Išaušus kelionės į Melburną rytui danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir švietė saulė…


View RTW in a larger map

Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

New Zealand: Pietinė Sala

Paskutinę naktį Šiaurinėje saloje miegam sostinėje – susirandam labai patogioj vietoj esantį kemperių parką, bet kainos grėsmingos, tad žiūrim kitus variantus. Prieš išskrendant Ignas siūlo pabandyti paplūdimį netoli oro uosto – pabandom ir labai patinka – nemokamai, ir dar su wifi iš kažkurio gretimo buto. Ta proga nusiperkam bilietus į Japoniją. Continue reading

Posted in Uncategorized | Tagged , , | 1 Comment