Čilė: Atacama

Apie kai kuriuos savo miestus (įskaitant ir sostinę) kai kurie čilieciai atsiliepia ne itin palankiai. Teko girdėti net tokių radikalių pareiškimų kaip ‘Santiago yra šūdiniausias miestas pietų amerikoje’. Tiesa ne visi tokie kritiški, nors mes Santiago pabuvom tik pusdienį, nieko išskirtinai blogo ten tikrai nebuvo. Edgaras gal net paantrintų, kad ten visai nieko. Tačiau visi be išimties sutikti ir kalbinti čilieciai tiek ir turistai miestukui San Pedro de Atacama į kurį išbrazdylinom iš Valparaiso negailėjo pagyrų. Kaip patys pamatėme – ne be reikalo :)
Po naujų metų visa transportacija i ten buvo gerokai prašluota – sausis atostogų metas, o ir Dakaro ralis kaip tik vyksta ten netoli. Susikombinavome kelionę su dviem persėdimais, gavosi 30 valandų. Daug girti autobusai šį kartą buvo įdomesni: pirmame neįsijungdavo antras begis, o iš pirmo į trečią įmesti pavykdavo tik iš kokio ketvirto – penkto karto. Kitame autobuse kaimynas iš skyles kur pučia orą ištraukė pusę rulono tualetinio popieriaus – dangtelis buvo sulūžęs. Panašu į „there i fixed it“. Paskutiniame autobuse smirdėjo silke, raugintais kopūstais ir parodė visas tris transporterio dalis ispaniškai su ispaniškais titrais. Dar tiesa Antofagastos miestelyje nusipirkom maisto ir grįžę nepataikėm į savo autobusą, kuris buvo išvažiavęs užsipilti degalų, o į jo vieta lyg niekur nieko atsistojo kitas.
Paskutines 12 kelionės valandų vaizdai jau kiek kitokie nei esame pratę: kalnai vis dar visur, bet augalo nei vieno, tik smėliai, moliai, žvyrai. Karts nuo karto – apleista kasykla, veliau sužinom, kad tokių apleistų salietros kasyklų yra apie 170, jos labai sėkmingai buvo neapleistos kol kažkoks vokietis išmoko tą dalyką sintetinti. Privažiuojam Antofagasta – gražus miestelis ir žolės yra, tik išvažiuoji iš miesto – vėl dykuma. Tiesa, čia neužilgo pravažiuos ir Dakaro ralis (nu jau kaip ir pravažiavo).
Į savo kaimą atvažiavome naktop, jau sutemus. Nedidelis, 4000 gyventoju, oazės vietoje, moliu grįstos gatvės, grynas galas šunų dydžio sulig pagyvenusiu veršiuku. Tiesa jie gana nepikti, puola tik mašinas, motociklininkus ir dviratininkus. Apsistojom čia mes gana pižoniškai – 24h per para yra vanduo (atacamoje reta) ir netgi karštas taip pat (atacamoje tikra egzotika) turim baseiną, namukai tarp medžių, juose pilna paukščių. Tiesa šalia gyvena nemažai vokiečiu, kurie pirmauja kartu su lenkais ir žydais negražiausios kalbos rinkimuose (nepyk Shimai, nepyk Arai). Turistų iš Izraelio Čilėje ir Argentinoje daug. Vienas neseniai padegė Torres del Paine nacionalinį parką. 14 hektarų nacionalinio parko sudegė. Izraelis prisiekė atsiųsti miškų atsodinimo ekspertus ir padovanoti sodinukų.
Kitą dieną apeinam miestą, papusryčiaujam osam bet brangioj zabygalkoj. Visi pastatai čia yra iš molio, šiaudiniais -moliniais stogais. Miestelyje per metus iškrenta apie 1 cm kritulių, per pirmas mūsų buvimo dienas po tiek iškrito kasdien. Žmonėm čia tas nelabai įprasta, pastatai tam nepritaikyti, todėl kai sėdi kavinėje arba turizmo agentūroje tau ant lankstinukų arba į sriubą prasisunkęs per stogą laša molėtas lietaus vanduo.
Dėl lietaus kelias ik populiariausios atrakcijos čia – El Tatio geizerių pasidaro nepravažiuojamas, todėl važiuojam į mėnulio slėnį. Pasivadinęs jis taip dėlto, kad žemės paviršius ir visokie dariniai čia labai panašūs į mėnulio paviršių. Konspiracijų teorijų autoriai sako, kad NASA čia feikino nusileidimą į mėnulį, nors kiti turi savo nuomonę. Kanjonai, kopos, krateriai, slėniai, kalnai, stulpai – nu gražu, nemeluoju. Važiuojam iki vietos, kuri vadinasi trys Marijos. Belgų kunigas, kuris čia daug kasinėjo mumijų, ir taip smarkiai erzino vietinius, pamatė tris tokius akmenis ir jam pasirodė, kad tai trys besimeldžiančios moterys. Mes ten pamatėm driežą, šunį ant dviejų kojų na ir tai, kieno dieną japonai švenčia pirmą balandžio sekmadienį. Buvom apkaltinti vartojantys haliucinogeninius preparatus, bet čia pas juos silpnai su vaizduote, kol nepavartoja pisco. Dienos kulminacija – saulėlydis. Čia žiūri ne į besileidžiančią saulę, o į kalnus, slėnius ir debesis, kurie nusidažo vis skirtingomis spalvomis. Romantika :)
Žiurėjom į mėnulį. Mindfuck. Lyg ir delčia, bet pilnėja. Prisiminėm, kad ne toje hemisferoje esame. Kažkaip kad saulė čia yra šiaurėje buvo gana natūralu, o va mėnulis apgavo. Yra čia megateleskopų, gali pasižiūrėti į žvaigždes, bet kaip tik pataikėm ant pilnaties, kitą kartą pažiūrėsim.
Kitą dieną turi mus pasiimti agentūros autobusiukas iš hostelio. Nepasiima. Skambinam, skundžiamės, sako sistema pastreikavo, tuoj atvažiuosim. Atvažiuoja taxas – planas toks: kad nereikėtu visam autobusiukui grįžti, mes su taxu jį pasivysim. Taxistas šitą iššūkį priima labai rimtai. Kol asfaltuotu keliu lekia 140 km/h nu dar padoru, kai asfaltas baigiasi ir važiuojam nu tokiu keliuku, kur galvojom kad molis ten suplūktas, po to pasirodė kad druska, 120-130 ir saugos diržų nerandam – jau ne kažką. Pradedam juokauti kad dalyvaujam Dakaro ralyje. Pristato mus prie autobuso, einam į druskos lygumą. Wow. Visur, kur atrodė, kad yra sueižėjęs molis yra druska. Takeliai iš druskos, atitvarai iš druskos, sienelės iš druskos. Viskas aplinkui yra iš druskos. Jovitai čia patiktų. Gidė tikina, kad tai 5 pasaulyje pagal dydi druskos lyguma. Tikim. Klausiam kur pirma – Bolivijoje, Uyuni. Važiuosim patikrinti. Dar čia faini flamingai. Jie braido po tokias balutes kurių čia nedaug, bet yra – atiteka kažkiek vandens iš Andų. Braido ir valgo tokias mažytes krevetes ružavas. Ir nuo to ružavo pigmento patys paružavuoja. Jauni flamingai – balti, senesni – ružavi. Nuvažiuojam dar iki tokių ežerų, 4.2 km aukštyje jie, gėlo vandens. Nieko, bet druska fainiau.
Dar norim pamatyti mes tuos aukščiausiai pasaulyje esančius geizerius El Tatio (Dalia dar papasakos kaip poto nuvažiavom prie dar aukštesnių :) ). Kaip sakiau, čia aplinkui kai kur pakrapnojo, keliai pirmas dienas buvo nepravažiuojami. Pagaliau gaunam patvirtinimą, kad įvažiavimas atidarytas, viskas OK, sistema veikia. Keltis reikia 4 ryto. Sunku. Pora valandų kurias važiuojame iki ten visi bando miegot, tik nelabai lygus kelias neleidžia. Apie kelią perspėja iš anksto, pasako, kad viskas bus gerai, nebijokit. Šalta. Atvažiuojam, vis dar šalta. Norisi pirštinių. Bet gražu, aplinkui rūksta, garuoja, burbuliuoja, kažkas verdasi kiaušinius geizeriuose, mums šildo vandenį ir pieną geizeriuose. Saulė po truputi kyla, ateina šiluma, geizeriai pasimato kitom spalvom. Viskas super, tik galvojom, kad jie bus tokie aukštesni :) vienas jaunuolis privemia į geizerį. Viena iš aukščio ligos apraiškų – čia 4300 m.v.j.l. Poto pervažiuojam dar į kitą vietą kur yra ir baseiniukas. Sako ilgiau 10 minučių nesimaudyt, nes vandenyje yra arseniko ir šiaip mineralų visokių. Aplinkui beprotiški vaizdai, bet dauguma fotkina baseiniuką, prieinam artyn – jame pliuškenasi dvi mergiotės gana atvirais bikiniais ir rimtais privalumais. Visi bando apsimesti kad nelabai įdomu, bet fotikai ir akys vis krypsta į baseiną. Tas pats jaunuolis, kuris privėmė į geizerį, privemia ir autobusą. Gauna pakvėpuoti deguonies. Dar aplankom pora miniatiūrinių kaimukų, vienam gyvena 40 zmoniu, kitam nusiperkam kokos lapu. Juos čia kramto arba užpila karštu vandeniu ir geria kaip arbatą. Nuo aukščio ligos. Kadangi važiuosim į Boliviją, pageriam ir mes. Nuo pirmo puodelio aptirpsta lūpos, panašiai, kaip pas dantistą, tik silpniau :)
Dar pabūnam pusantros dienos visai nieko neveikdami, pailsim – ruošiamės 3 dienų tripui į Boliviją – nacionalinis parkas, Uyuni druskos lyguma ir kitos gėrybės. Viskas 4-5 km. aukštyje, reikės daug arbatos gerti.


View RTW in a larger map

This entry was posted in Uncategorized and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

5 Responses to Čilė: Atacama

  1. sejmoonas says:

    Geras straipsnis! Naujas talentas ryškėja:>

    P.S.

    Pasigedau svarbiausiu fotkių iš geizerių su privalumais;)

  2. Kriste says:

    Mes irgi pasigedom tu fotkiu :)

  3. Vincnetas says:

    Kur fotkės? ;) Kaip visada vežantis subtilus humoras.

  4. sejmoonas says:

    Manau bus užcenzuruota. Tokia ta jau mūsų dalia:(

  5. Donciavas says:

    aha, neleido man fotkinti :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>