Bolivija: kelionė į Uyuni

Užsibuvę San Pedro de Atacama, pailsėję, susirandame turistų išgirtą firmą ir pasiimame 3 dienų turą po Boliviją. Turistų išgirta firma šiuo atveju reiškia, kad apie ją yra mažiausiai skundų. Nes apie visas be išimties randi blogų atsiliepimų kaipo „supuvusios mašinos“, „kalėjimo maistas“, „girtutėliai vairuotojai“ ir visokių panašių. Apie šitą tokių buvo mažiausiai. Išvažiuojame 7:30val ryte – kur kas geriau negu keltis 4 ryto kaip kad į geizerius, bet vis tiek norisi miego, ypač kai kažkaip tik 3val nuėjom miegoti. Prie Čilės sienos suprantam, kad ne veltui išvažiavom palyginti anksti – mes praleidžiame gal pusvalandį, kad gautume reikiamus antspaudus, o mums išvažiuojant jau nusidriekusi trigubai ilgesnė eilė. Saulė ropščiasi aukštyn, asfaltuotą kelią pakeičia žvyrkelis, dar pusvalandukas ir mūsų 18 žmonių autobusiukas privažiuoja Bolivijos sieną – namukas viduryje kalnų platybių, nė gyvos dvasios aplinkui. Aikštelėje pastatomas staliukas, užtiesiamas spalvotu Bolivišku audeklu, ant kurio išdėliojami pusryčiai: sumuštiniai, pyragas, bananai ir kokos arbata. Pastarąją rekomenduoja gerti pora dienų prieš keliaujant į aukštumas, taip pat jose esant, mat ji veikia raminančiai, kaip vaistas nuo aukščio ligos. Dar galima kramtyti ir pačius kokos lapus, kuriuos pardavinėja džiovintus. Pusryčiaujant danguje nei vieno debesėlio, tačiau vienas šonas, į kurį šviečia saulė kepa, o tas kur pavėsyje šąla. Tokie tai vat ypatumai būnant ~4,5km aukštyje. Norintiems pas nykštukus parodomi netoliese besivoliojantys autobuso griaučiai – vat ten :) Ilgai netrukus esam paskirstomi grupėmis po 6 į tris 4×4 Toyota land cruiser ir Lexus džipus su tik ispaniškai ir aymara ar quechua kalbančiais vairuotojais, kurie tikėtina yra broliai – visa firma yra šeimos biznis, tad įdarbinti visi kiek įmanoma. Mūsų džipo kompaniją sudaro 3 panelės ir vaikinukas prancūzai, visi studentaujantys Argentinoje (ale mainų programa). Pajudam link nacionalinio parko. Įvažiuojant susiregistruojam į registrų knygą, nusiperkam bilietus beigi užsukam į jau modernesnį tualetą, bet tokį vis tiek dar lig šiol neįprastą – tradicinė Bolivietė moteris (t.y. dvi juodos kasos nugaroje žemiau užpakalio, kepurė-katiliukas ant galvos, klostuotas pūstas sijonas, „kalgotkes“ ir šiaip labai spalvingi rūbai) paprašo 2 boliviškų pesų, tualetinio popieriaus reikia turėti su savimi, vanduo nenusileidžia. Išeini iš tualeto, pasemi vandenį iš ale bačkos stebint belaukiančiųjų eilei, grįžti, nupili ir maloniai leidi kitą. Žinoma, tokie stiprūs wc įspūdžiai buvo tik pradžioje, vėliau įpratom ir tapo natūralu. Taigi, pirmiausia nacionaliniame parke sustojome prie Laguna Blanca (baltas ežeras) – dalis pakrantės nuklota pilkais vulkaniniais akmenimis, kita dalis smulkiais baltais gabaliukais, prie pat vandens žaluma, ežeras pilkšvai baltas nuo dugne esančių mineralų, braidžioja keletas flamingų, o tolumoje stūkso kalnai. Pasivaikštom, pasifotografuojam ir važiuojam toliau. Sustojam prie Laguna Verde (žalias ežeras) – pavadinimas pasako ir vandens spalvą. Pasigrožim, pastatom bokštelį iš akmenų, traukiam tolyn. Saulė po truputį slepiasi už debesų, darosi vėsiau, bet kaip tik stabtelim prie karštųjų vandenų, kur gaunam pusvalandį maudynėms. Mums su Donatu per šalta persirenginėti, tad pasibastom aplink, pamojuojam flamingams, pamindom vėjo nugairintus žolių kupstus beigi sulaukiam šlapdribos. Susėdus į džipą ir pradėjus važiuoti kolega mojuoja stot – įtartinai sumažėjus padangai ji pakeičiama nauja. Kelionę tęsiam per Dali dykumą. Pradeda gerokai lyti, po to snigti, kelias pasidaro baltas nuo sniego. Pasiekiam aukščiausią tašką Geiser Sol de Manana – 4950m virš jūros lygio. Geizeriai atrodo įspūdingai, bet kai pučia ledinis vėjas su sniegu daug neprisigėrėsi – kelios nuotraukos ir visi sušokam į mieluosius džipukus, kur šilta ir saugu. Kadangi oras prastas, nukeliam vieną lankytiną vietą rytojui ir važiuojam iš karto į hostelį. Pastarasis yra vieno aukšto pailgas namas „in the middle of nowhere“ (šitą posakį labai dažnai naudojom kelionės metu, kažkaip labai tiko prie aplinkos). Gavom 6-viečius kambarius, kur lovos yra tokie akmeniniai stačiakampiai, ant kurių padėti stori čiužiniai ir kokios 3 vilnonės antklodės, kad užsiklojus net gerokai prispaudžia, viskas apvilkta švaria patalyne. Tik atvažiavę gavom priešpiečius, tada sekė kelių valandų siesta, per kurią saldžiai nusnūdom, o saulei besileidžiant kirtom vakarienę. Vietinės šeimos, kuriai priklausė hostelis, mergaitės surengė mums mini koncertą. Vėliau sukinėjosi tarp visų, susidraugavo su kai kuriomis turistėmis, labai smalsiai apžiūrinėjo fotoaparatus, gavo pabandyti fotografuoti, labai patiko. Klausė, gal kas turi pieštukų ar popieriaus, kad galėtų mokytis – gaila, kad nežinojom iš anksto, labai liūdna kažkaip pasidarė… Tiesa, buvom išėję pasivaikščioti, vaizdai nuostabūs besileidžiant saulei, bet oras nedžiugino, tad greit grįžom atgal. Netoliese matėsi ežeras, kažkas bandė nueiti, bet kuo labiau artėjo prie ežero, tuo jis labiau tolo. Pasirodo, jis už kelių kilometrų :) Kadangi ryte reikėjo keltis 6val, vakaronė ilgai neužsitęsė. Be to daugiau mažiau kai kuriuos pradėjo veikti aukštis, tad lova buvo geriausias draugas.
Antrą dieną per pusryčius atsirado naujų nelaimingų veidų, susiėmusių už galvų – ne visiems naktis buvo poilsio, visgi nakvojom ~4,5km aukštyje. Galvos skausmas – vienas iš nemaloniųjų simptomų. Donatui pirmą dieną skaudėjo galvą, tad daug miegojo, o aš tiek pirmą dieną, tiek antros ryte jaučiausi puikiai, bet matyt per daug džiaugiausi, nes vėliau atsiėmiau su kaupu – per pietus, kol gidai ruošė valgyti, vienoje gražesnių panoraminių vietų pravaliau skranduką, tada dar buvo padarytas džipo emergency sustojimas, kad vos spėjau išsikabaroti iš galinės sėdynės nepridarius ten bėdelės, na ir likusią dienos dalį buvo padaryta rokiruotė, sėdėjau džipo priekyje užsimerkusios statulos pozoje, bendravau su savimi, kiek tai įmanoma važiuojant akmenuotu, grioviuotu, aukštyn-žemyn keliu. Gerai, kad po truputį jau leidomės žemyn. Tiesa, ne visi jautėsi blogai, tiek mūsų gidai, tiek vaikinukų kompanija iš Brazilijos sustojus nuolat gainiojo futbolo kamuolį. Kad ir kaip ten bebūtų dar daug visko gražaus pamatėm. Pirmiausia sustojom prie Laguna Colorada (spalvotas ežeras), kur braidžiojo trys flamingų rūšys – Andean, Chilean ir James. Labai gražūs paukščiai, o kai jų daug vienoje vietoje, kalnų fone, spalvotame ežero vandenyje, iš vis egzotika. Nesusilaikiau nepriglaudus keleto pakrantėje besimėtančių jų plunksnų… :) Kitas sustojimas buvo Arbol de piedra – vulkaninės kilmės uolos išsibarsčiusios smėlynėje, galima laipioti, čiupinėti, visaip kaip tyrinėti. Viena iš jų medžio formos, ta labai saugoma, lipti negalima. Kelionė tęsėsi ~4km aukštyje Andų kalnais: per Siloli dykumą, pro įvairius vulkaninės kilmės druskos ežerus, stebint vietinę florą ir fauną. Vietomis uolos apaugusios tokiomis samanomis, kurios prilipusios prie paviršiaus, atrodo kaip aptraukta aksomu. Matėm belakstantį kiškį, bet tokį su ilga kaip voverės uodega, vietinės rūšies (viscacha). Pabuvom vieno aukščiausių Bolivijoje vulkano Ollgue (aukštis ~5,8km) papėdėje. Stabtelėjom San Cristobal miestelyje – nedidukas, bet alsuojantis civilizacija, ko jau po truputį buvom pasiilgę. Gavę laiko vieni apžiūrinėjo siuvenyrus, kiti atsigaivino ledais, mes nusipirkom džiovintų kokos lapų aukščio ligai malšinti. Kažkas gavo pylos, kai norėjo nufotografuoti vietinę prekeivę – čia visada patartina atsiklausti. Vakarop atvažiavom į vieną didesnių miestų Uyuni, kur apsistojom jau visai tvarkingame viešbutyje su normaliais tualetais, pošilčiu dušu ir dviviečiuose kambariuose. Kažkas berakindamas nulaužė kambario raktą, mes pamatę iš karto pradėjom atsargiau elgtis su savuoju. Aš nedelsdama priguliau, tuo tarpu Donatas nupirko rytdienai autobuso bilietus į La Paz – šiuo metu čia galybė turistų, tad gavo vos ne paskutinį bilietą. Vakarienei gavau sriubos į lovą ir po dar poros valandų ramybės buvau sveika kaip ridikėlis. Visgi miegoti ėjom anksti – išvažiuojam 5 ryto.
Kuprines palikę viešbutyje, dar tamsoje pajudėjom link Salar de Uyuni, didžiausios pasaulyje druskos lygumos (toliau – druskynės; 10 582 kv. km), kur glūdi apie 10 milijardų tonų druskos, iš kurių kasmet iškasama mažiau kaip 25 000 tonų. Dabar čia kaip tik prasidėjusi vasara, lietaus sezonas ir per pastarąsias dienas nemažai prilijo. Per tokius lietus yra žuvę daug darbininkų. Privažiavus druskynę horizonte matėsi vanduo su druskos salelėmis. Kadangi mūsų džipai buvo pritaikyti visokiems gyvenimo atvejams ir gamtos reiškiniams, važiavome gilyn ir sustoję vienoje tokių salelių grožėjomės patekančia saule – tikrai buvo verta keltis taip anksti. Pavažiavus toliau išsilaipinom prie druskos muziejaus – namukas pastatytas iš druskos, viduje taip pat viskas viskas iš druskos. Norint jį apžiūrėti, vietoj bilieto reikia ką nors nusipirkti parduotuvėlėje. Ankščiau ten buvo ir viešbutis, bet jį uždarė, kad neterštų ir negadintų aplinkos, tačiau mūsų žvitri akis užmatė kambariukus su apsistojusiais turistais! Po pusryčių gavom galybę laisvo laiko. Dauguma vykdė fotosesijas, kaip kas tik įmantriau sugalvojo, mat gi čia nesant tolių toliausiai jokio objekto yra atstumo apgaulė. Vaikštant atrodo, kad po kojomis visur sniegas, bandėm čiuožti, bet neslysta. Kur vanduo negilus galima eiti nuo vienos salelės iki kitos – iš tolo atrodo, kad žmogus eina vandens ar ledo paviršiumi. Be akinių nuo saulės neįmanoma būti, kaip ir be saulės kremo, o vėjas toks šaltas, kad reikėjo striukių. Šaunus mūsų gidas pasiūlė šokt ant džipo stogo – taip ir važiavom kokias 20min. per čežantį vandenį atgal iki druskynės pakraščio, kol prancūzaitės išdainavo visą savo dainų repertuarą. Arčiau pakraščio matėm kaip darbininkai kasa druską į krūveles, joms pradžiūvus meta į mašinų priekabas ir veža į miestelį. Neturintys gerų transporto priemonių ir nežinantys, kurioje vietoje vandeniu reikia važiuoti turistai druskyne džiaugėsi tik jos pakraštyje. Kai kurie braidžiojo basi, kaip ten jiems druska negraužė kojų.
Važiuojant atgal į Uyuni dar stabtelėjom miestuke netoli druskynės, kur buvo galima nusipirkti įvairių siuvenyrų iš tos pačios druskos, marmuro, vilnos, medžio ar pan. Užsukom į traukinių kapines – toks nemažas plotas su senais traukiniais, kadaise gabenusiais druską į Ramiojo vandenyno pakrantę. Juose galima landžioti, laipioti, padarytos sūpynės, žodžiu, objektas pritraukti turistams. Keista, kad dar ten nėra prekeivių, gal kad toliau nuo miestelių, bet matyt tai tik laiko klausimas. Grįžę į viešbutį gavom skanius pietus, po kurių atsisveikinom ir visi patraukėm savais keliais. Iki išvažiavimo turėjom dar geroką pusdienį, tad neskubėdami susitvarkėm reikalus interneto kavinėje, pasivaikščiojom po miestelį, pasisvėrėm (abu sumažėjom po pora kg), užsukom į archeologijos muziejų, pavakarieniavom ir susikaupę 12val naktinei kelionei patraukėm autobusų stoties link. Donatas apie mūsų autobuso firmą internete perskaitė: „Buses from hell, don’t ride“.


View RTW in a larger map

This entry was posted in Uncategorized and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

6 Responses to Bolivija: kelionė į Uyuni

  1. Matas says:

    pacios graziausios nuotraukos :)

  2. jovita says:

    labai jau gardūs paskutiniai du postai, laižiau ekraną :D

  3. Jud says:

    oooosaaaaaam! o jau Dalia kokia graži!!!
    linkėjimai!

  4. vincnetas says:

    Kitas pasaulis. Čia apie vaizdus. Kaip iš kitos planetos.

  5. Dalia says:

    Ačiū už pagyras, raudonuojam =)*

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>