Ecuador: Cuenca ir džiunglės

Keliaujant girdėjom daug pagyrų apie Ekvadoro paplūdimius ir jų pramogas, bet kadangi pastarųjų glėbį gavom Peru, o ir esam rimti jaunuoliai, patraukėm gilyn į žemyną sielai peno pasirankioti. Poros dienų sustojimą Cuenca’oje pasirinkom dėl jo gražiausio išlikusio kolonijinio Ekvadoro miesto titulo. Pasivaikščioję pamatėm tvarkingą, gyvybingą, su daug bažnyčių, keletu jaukių parkelių miestą. Užsukom į turgų apžiūrėti prekystalius, gausiai apkrautus vaisiais, kurių tikriausiai pusės nežinojom. Vėliau jau parduotuvėje keletą nusipirkom paragauti, bet labiausiai patiko ne vietiniai, o daugiau Azijos vaisius pitaya. Tiek viešbutyje, tiek mieste pastebėjom, kad turistai kiek kitokie nuo sutiktų ankstesniuose lankytuose miestuose – čia tvarkingesni, kultūringesni ir solidesni. Nutarėm, kad architektūra čia įdomi, bet labiau patiko Peru, Cusco mieste. Taip pat kaip ir klimatas – teko išsitraukti šiltesniu rūbus, o vakarais užsidaryti langą nuo tik ~10 laipsnių šilumos.
Iš Cuenco’s patraukėm link džiunglių. Kol nusigavom apturėjom tris autobusų persėdimus. Kelionė turėjo trukti iki 12valandų, bet pasisekė, kad visus kartus labai nedaug laukėm persėdimo ir atkeliavom per 8 valandas. Apsistojom Misahualli miestelyje, atokesnėje, dar visai naujoje “Banana lodge”, kurios savininkai ekvadorietis Eduardo su žmona Ana (ruse) bei 4 metų dukryte Margarita. Dar prieš čia atvažiuojant, besižvalgydami internete, buvom nustebinti didelių džiunglių gyvenimo-turų kainų ir jau svarstėm, gal iš vis atsisakyti šitos minties ir kokioj Azijoj bandyti, bet gal todėl, kad „Banana lodge’as“ visai naujas, gal dėl to, kad atokiau nuo populiariausių turistinių vietų, pavyko susitarti dėl visai padorios sumos.
Gavom erdvų 4-ietį kambarį, sandarų nuo visokių lauke knibždančių vabalėlių-gyvūnėlių, prie pat upės. Tiesa, karštas vanduo būdavo tik dieną, kol saulė jį šildydavo, bet to pilnai pakako. Pusryčius gaudavom kaip namie – pasirinktinai lietinius blynus (paskutinį kartą valgėm Lietuvoje) su guavos uogiene, kiaušinius keptus/virtus/kiaušinienę/omletą pagal pageidavimą, šviežių vaisių ar vaisių sulčių (ragavom ir ananasą iš prie namo augančios lysvės, nuostabus skonis!) ir kavos/arbatos. Kieme sukiojosi pora šunų, iš kurių vienas mažas ir dar labai kvailas, nuolat painiojosi po kojom, naktimis grauždavo lauke paliktus batus, o dieną kandžiojo mano sijoną ir dar labai laižėsi.
Klimatas negailėjo drėgmės ir karščio, ilgiau pavaikščiojus rūbai tiesiog prilipdavo. Per daug išsirengti irgi negalėdavom, nes lauke skraidžiojo nematomos musytės (na gerai, matomos, maždaug dulkės dydžio), kurios skaudžiai kandžiojosi ir paskui labai niežtėjo. Bandėm gintis stipriausiu repelentu, bet veltui. Vakarais anksti temo ir pradėdavo griausti. Po geros valandos griausmų ir žaibų pasipildavo lietus, dažniausiai neįtikėtinai stiprus. Iš ryto po tokių liūčių upės vanduo nusidažydavo rudai, kartais geram pusdieniui.
Patys laiką leidom įvairiai, nuobodu tikrai, kad nebuvo. Jeigu vanduo būdavo įprasto atspalvio, brisdavom maudytis – vienas geriausių būdų atsigaivinti nuo kaitros. Tik daug nepaplaukiosi, nes labai akmeninga, tiksliau ten ištisos uolos po vandeniu, tad geriausiai prisėsti ant vienos iš jų ir įsikibus, kad neneštų srovė, kaip undinams grožėtis supančia vešlia augmenija ir klausytis slenksčių šniokštimo. Aplink jokių žmonių, tik laukinė gamta.
Vieną dieną išsiruošėm patys pasivaikščioti po apylinkes. Kol ėjom saulės kepinančiu žvyrkeliu link persikėlimo per upę vietos, smalsiai apžiūrinėjom pakelės džiungles, prisiklausėm visokių giesmininkų, bet pamatyti jų taip ir nepavyko. Kadangi šiuo metu statomas tiltas, per upę kilnojo nemokamai, tokiose pailgose medinėse, motorinėse valtyse su stogu. Kitame, upės krante nėra jokių parduotuvių, tad vietiniai tomis pačiomis valtimis ten gabenasi visokius maisto produktus. Tuo tarpu patys miesteliui tiekia užaugintus vaisius ir daržoves. Ypač čia populiarūs plantanai, kuriuos naudoja tiek patiekaluose, tiek valgo džiovintus, tiek keptus kaip čipsus. Persikėlę ėjom ieškoti 400 metų senumo, 50 metrų aukščio sekvojos arba kitaip dar vadinamo didžiuoju mamutmedžiu. Iš tolo pasirodė aukštokas medukas, bet kai atėjom prie šaknų, supratom – milžinas. Landžiojom aplinkui, radom laimo vaisių, tik tokio dydžio, kad iš pradžių galvojom ten neprinokęs apelsinas. Jeigu pasitaikydavo koks žydintis augalas, džiugindavo akį sodrumu ir spalvingumu. Bevaikščiodami pramintais takučiais pabaidėm pora karvių, išlindom į kokio tai ūkininko nušienautą pievą – atsigręžus atgal dar kartą įsitikinom, kad džiunglių žolės čia medžių aukščio ir mes šalia atrodom juokingai maži.
Vieną iš dienų leidomės į ekskursiją su gidu, kuriuo buvo tas pats Eduardo. Ryte išplaukėm su valtimi žemyn upe, kuria, pasirodo, ne taip ir paprasta ten plaukti dėl srovės ir slenksčių, gerai, kad turėjom gerą vietinį vairininką. Plaukiant pakrantėse kur ne kur matydavosi vietiniai gyventojai, labai retai jų namai, o dar rečiau gyvenvietės – pastaruosius slepia augalija ir nuo upės atrodo lyg vien džiunglės. Žinoma, skirtingai nuo prabangių turistinių poilsiaviečių su keliaaukščiais apartamentais, blizgančiais langais iš tolo. Kai kurie vietiniai upėje ieško aukso – tiesiog rankomis, arba specialiomis valtyse įtaisytomis mašinomis. Vienas truputį nukvakęs diedukas pakrantės uolą rausia kastuvu jau pora metų, mat kažkas jam pasakė, kad ten glūdi daug aukso.
Tądien aplankėm zoologijos sodą, kuriame savanoriauja jaunimas iš įvairių pasaulio kampelių. Už tai, kad kasdien rūpinasi gyvūnais, gauna čia pat kur gyventi ir valgyti. Tiesa, visi gyvūnai čia su savo nelaiminga gyvenimo istorija – rasti sužeisti, ar atvežti buvusių šeimininkų, kuriems jis atsibodo, žodžiu, tokie, kad patys savarankiškai laisvėje neišgyventų. Vienok buvo tikrai gražiu ir įdomu, kita vertus liūdna.
Išsilaipinę kitoje upės pakrantės vietoje patekom į nemažą miestuką, kurio gatvėmis iš mokyklos ėjo būriai vaikų, visi su uniformomis. Kiek teko matyti moksleivių Pietų Amerikoje, visi jie uniformuoti. Užsukom pažiūrėti, kaip gaminami keramikos dirbiniai – daugiausiai vazos ir įvairios lėkštės, kurias tiek parduoda, tiek patys naudoja buityje. Absoliučiai visos naudojamos medžiagos ir priemonės yra natūralios, iš šalia rastų uolienų ar medžio. Kadangi įpirkom auskarus, nereikėjo nieko mokėti už keramikos pamokėlę – abipusis pasitenkinimas :)
Tame pačiame miestuke buvom nuvesdinti apžiūrėti kiečiausių turistinių apartamentų, kurie priklauso kokiam tai šveicarui. Prie įėjimo stovi apsauga, šiaip gražiai sutvarkyta aplinka, viduje pilna visokių medinių pagražinimų, viskas dvelkia prabanga ir aukšto lygio servisu, bet nusprendėm, kad ten labiau muziejus ir norint pajusti džiunglių dvasią tikrai ne tokioje vietoje reiktų apsistoti. Už tai tas pats šveicaras jau keli metai įkūręs drugelių fermą. Turėjom abejonių, ar ten patiks, nes esam buvę tokioje vienoje fermoje Malaizijoje, tai galėjom suskaičiuoti ant rankų pirštų kiek drugelių ten buvo. Na, bet surizikavom ir buvom labai sužavėti. Vietinis darbuotojas papasakojo visą drugelių vystymosi procesą kartu su gyvais pavyzdžiais. Pačių drugelių knibždėte knibždėjo, visokių spalvų ir rūšių. Jau žiūrėk koks tupi ant rankos, kiti po kojom pinasi, saugok neužmint. Ten, kur padėta maisto, tai iš vis tiršta, kapoja sau bananus išsijuosę ir tik juos pabaksnojus, nuskrenda papykę, kad sutrukdėm. Žodžiu, labai patiko.
Po drugelių gavom pavalgyti valgykloje ant upės kranto, šalimais intensyvaus transporto mazgo – toje vietoje keltas kilnojo mašinas. Bekapojant sriubą iš vietos ingridientų beigi ryžius su virtom daržovėm ir mėsos troškiniu, stebėjom, kaip atvyko pora verslininkų šeimų keltis į jau matytus prabangiuosius apartamentus. Vaikai teroristai proverksmiais paklykavę nelipo į valtį, kol tėvai nenupirko visiems ledų ir kokakolos. Nusprendėm, kad vyksta į prabangiuosius apartamentus.
Popiet paplaukę upe stabtelėjom pasimaudyti. Prisijungė ir gidas su vairininku, kurie nuo pakrantės medžių dar nuskabė paragauti kokių tai didelių ankščių su visai skaniom sėklom. Vėliau apsilankėm muziejuje, kur per kokias 15min vietinė gidė supažindino su gal 50 čia pat augančių medicininių/prieskoninių augalų, papasakojo medžiojimo ir žvejybos ypatumus, parodė tradicinius aprėdus, beigi aprodė keletą turimų gyvūnų: kažkokį meškėno giminaitį, papūgas, beždžiones, laukinę kiaulaitę, laukines kates ir kt. Pastarosios mums bežiūrint kaip tik sugalvojo pasimylėti. Patelė po to vaikščiojo ir labai piktai urzgė, nutarėm, kad nelabai jai patiko.
Pabaigai užsukom į dar vieną kaimelį, kur gavom paragauti vietinės arbatos gėrimo guayusa beigi parodė kaip vyksta valgio gaminamas su vienu iš tradicinių ingredientų yuca. Tada gavom pulką šokėjų, apsirėdžiusių tradiciniais rūbais, išryškinančiais turimus privalumus. Antrame jų tradicinio šokio rounde prisijungėm ir mes – gan nerangūs pasijautėm, bet vis tiek labai stengėmės:)
Nors vasario 14 nelabai mums šventė, nu bet kokia tai mielumo dvasia vis tiek tądien sklando ore. Taip jau sutapo, kad tos dienos išvakarėse iškeliavom pas šamaną paragauti tokio gėrimėlio ayahuasca – Donis patikrinti kas ten iš tikrųjų per vaizdiniai aplanko, aš patenkinti moteriško smalsumo, kas per reikalas tie šamanai. Mus pasitiko niekuo iš kitų vietinių neišsiskiriantis vyras (tikėjomės bus koks sulinkęs barzdotas senukas su medine lazda rankoj). Nusivedė pas save – normalus poros aukštų namas, tvora aptvertas kiemas, sukinėjasi žmona ir vaikai, vaikšto žąsytė, žodžiu, verda normalus gyvenimas (tikėjomės apsamanojusios trobelės džiunglių glūdumoj ir garuojančios mikstūrėlių labaratorijos). Dauguma šamanų turistams tiesiog duoda gėrimo, atlieka gėrimo ceremoniją ir viskas. Šis vienas iš labai nedaugelio, gal valandą pasakojo visą istoriją, kaip tampama šamanu, kaip juo tapo jo tėtis, jis pats, kas per gėrimas yra ayahuasca, kaip gaminamas, kam naudojamas ir pan. Išsiaiškinam, kad pats šamanas yra tiesiog daktaras, į kurį kreipiasi tiek sergantys paprastomis ligomis, tiek sunkiomis, išbandę visokias medicinas, kurios jau nebepadeda (aišku, šamanas ir tokius išgydo). Po kalbų visi, įskaitant patį šamaną, išgeriam gėrimo ir laukiam tų gražiųjų vaizdinių. Čia mano gerieji įspūdžiai ir baigiasi. Po kokių 20min vemiu kaip dar niekad gyvenime. Ir taip kokias 3 valandas iki kol grįžtam namo. Galvojau ne tik skrandis, bet visos žarnos iškris. O galva sukasi belenkaip, dar kažkas vaidenasi ir viską suvoki protu, bet nieko negali padaryt – vienitelis noras, kad greičiau viskas baigtųsi. Organizmo valymas 100%, kitą rytą lyg nieko nebuvę, bet garbės žodis, blogiausia patirtis gyvenime, nieko net panašaus nekartočiau!!! Perduodu plunksną (klaviatūrą) Donatui, teigiamai pusei išdėstyti kuom ir baigsim pasokojimą apie džiungles.

Donis:
Pradėkim nuo to, kad sudėtinė ayahuasca dalis yra DMT – kai kas sako stipriausia haliucinogeninė medžiaga. Ji gaunama iš medžio kuris auga džiunglėse. Pavirina malkas kubile 3-4 valandas ir turi tamsios spalvos birzgalą. Skonis ne koks, tik išgėrus norisi prasiskalauti burną – vandens gerti šamanas neleidžia, tik prasiskalauti. Visą dieną iki gėrimo negalėjom valgyti sunkiai virškinamo maisto, o kelias valandas iki ritualo – nieko negalima gerti ar valgyti. Prieš pildamas gėrima paklausinėja iš kur mes – Lietuva, netoli Rusijos, reiškia geriat daug degtinės, reiškia reikia didesnės dozės – maždaug tokia logika buvo. Pusvalandį po išgėrimo visai nieko nevyksta, dar paplepam su šamanu apie šį bei tą ir laukiam. Po pusvalandžio užgesinama šviesa, dar po keliolikos minučių prasideda lengvas veikimas. Užsimerkus rodosi spalvoti vaizdiniai, dažnai keičiasi, iš pradžių gana beformiai, poto vis ryškesni ir ryškesni. Atsimerkus jie dingsta. Kad atsimerkus nebematai haliucinacijų rašė ir kiti lietuviai savo bloge. Matyt gavo silpnos ayahuascos. Po geros valandos ar pusantros ateina pikas – haliucinacijas matai ir užsimerkęs, ir atsimerkęs jos LABAI tikroviškos. Matau kaip Dalia atsistoja iš savo kėdės, pradeda eiti kambariu ir pereina kiaurai sieną. Rimta. Šamanas pradeda skleisti įvairius garsus, švilpiniuoja daineles, tarškina kažkokius lapus – tie garsai haliucinacijas dar sustiprina – kambaryje pradeda atsirasti kitų žmonių, jie tai atsiranda tai išeina, šoka, kažką veikia. Šamanas dar atlieka savo ritualą – pasisodina šalia savęs, purškia kažkokį pilstuką, murma, švilpiniuoja ir t.t. Veikimui pasiekus piką organizmas pajunta nuodus – einu vemti. Vėmimas rimtas, gal 15 minučių, blogesnio turbūt nesu turėjęs. Tuo pačiu metu matai dar ir tripini. Grįžus į kambarį kurį laiką vaizdiniai nebe tokie gražūs, matau kaip Dalia ir kažkokia žmogaus dydžio lėlė iš lauko parneša kažkokį negyvėlį. Dar keliolika minučių ir spalvoti linksmi dalykai vėl grįžta. Poto po truputį viskas silpnėja, lieka tik stiprokas koordinacijos trūkumas ir spalvotos šviesos tai šen tai ten. Jos nedingsta iki pat kol nueinam miegoti. Šamanas gyvena kiek toliau negu tas medis apie kurį Dalia rašė – grįžimo dalis irgi nebloga – sliūkinam per džiungles visiškoj tamsoj, dar vis gliūčina, žemė po kojom siūbuoja, aplink nė gyvos dvasios. Per maždaug 3 valandas buvo visko: ir nieko, ir gero, ir labai gero, ir labai blogo, ir blogo, ir vėl gero.


View RTW in a larger map

This entry was posted in Uncategorized and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

5 Responses to Ecuador: Cuenca ir džiunglės

  1. Liepa says:

    Išeitų Dalios vidinis pasaulis labai užterštas, kad taip audringai reagavo į šamano gėrimą :) Ar dozė buvo paimta per didelė?

  2. Liepa says:

    Sako šamanai gydo žmogaus sielą. O tai Dalios siela išeitų labai ligota, kad taip audringai reagavo į procesą:). Ar gėrimo buvo perdozuota? Pagal ką jį šamanai dozuoja?

  3. Romas says:

    Saunuoliai!

  4. Dalia says:

    Kol kas manau, kad sielą, kokia ji jau ten bebuvo, palikau proceso metu ant pievos :) O dozuoja iš akies, pagal prieš tai turėtus “ligonius”. Donatas rašė, kad šamanas paklausė, iš kur mes, ir nusprendė, kad kadangi netoli Rusijos, tai panašiais kiekiais ir geriam. Gavom truputį daugiau nei pusė stikliuko, galim spėti, kad buvo daugoka …

  5. Pliadisfoto says:

    Malonu skaityti!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>