Australia: Melbourne

Vienas geriausių dalykų atvažiavus į svečią šalį – turėti ten pažįstamų, kurie gali skirti laiko aprodyti miestą ir patarti kur nuvykti, ką pažiūrėti. Čia mums labai pasisekė – apsistoję pas lietuvaičius draugus gavom smagią draugiją, daug įdomios ir naudingos informacijos, skanaus maisto, ekskursijų ir net automobilį (AČIŪ!).
Taigi Melbournas – kavos ir maisto sostinė, pirmiausia taip jis mums buvo pristatytas ir nė kiek nesuklysta. Australai mėgsta skaniai pavalgyti ir tam čia sukurta didžiulė industrija išrankiausiam skoniui patenkinti. Galima rasti įvairiausių šalių virtuvių ir tikrai geros kokybės maisto. Prie populiariausiųjų vakarop nusidriekia belaukiančiųjų eilės, klegančios nuo kalbų. Yra nemažai vietų, kur neprekiaujama alkoholiu, tad galima atsinešti savo mėgiamo vyno butelį ar du.
Baruose vaizdas europietiškas – įvairūs gėrimai, garsios kalbos, įsisiūbuojantys šokiai. Ir visai netoliese klegančios naktinės civilizacijos, čia pat krantinėje, bando užmigti pingvinai. Vieniems tai pavyksta lengviau, kitiem sunkiau, priklauso, kokioje vietoje įsitaiso – jeigu nelabai nuošalioje, tai savo kalbom prižadina tokie naktibaldos smalsuoliai kaip mes. Neatsispiriam prisėsti šiltoje naktinėje pakrantėje ir pučiant šiltam brizui pasipasakoti vieni kitiems kelionių nuotykius, degustuojant australietišką vyną.
Valgiai valgiais, bet vienas iš jų ypatingas – kiaušiniai čia yra kažkas tokio, dėl ko gyventojai yra pamišę. Kasmet, berods kovo mėnesį, švenčia kiaušinių festivalį. Ir šiek tiek keista, ir įdomu. O galiausiai labai puiku – nuėję papusryčiauti į kiaušinių valgius besispecializuojančią kavinukę, liekam maloniai nustebinti: atrodo, būsim atradę skaniausią iki šiol valgytą kiaušinienę (čia supaprastintai pavadinau, nes tikslaus pavadinimo nepamenu, bet buvo šedevrai). Tokie pusryčiai – puikiai įkvepianti dienos pradžia. Tądien nukeliaujame apžiūrėti miesto ir užsukame į vietinį ŠMC. Kaip tik eksponuojamos kelios nemokamos parodos. Aborigenų meno ekspoziciją apžiūrime kartu, tada leidžiu Donatui pailsėti ir už tai gaunu net 20 min apžiūrėti likusias tris. Truputį tenka pabėgioti, žinoma, vėluoju grįžti, bet laimė kunkuliuoja – ryškiai trūko pasikultūrinimo po tiek praleisto laiko laukinėje gamtoje.
Aplankome Melburno botanikos sodus. Kaip ir Sidnėjuje jie užima didžiulį plotą, gražiai sutvarkyti, apsodinti įvairiais matytais ir nematytais augalais (kai kurie Lietuvoje matyti mažo krūmelio pavidalu, o čia didžiuliai medžiai ar krūmai), apgyvendinti matomais ir nematomais gyvūnėliais. Išvaikščioję parką temstant grįžtame į miestą. Prisėdus ant žolės iš karto prisistato kirai-žuvėdros, kraipantys galvas ir ieškantys maisto. Prieš važiuojant namo užsukame į maisto parduotuvę – šiandien darom steikus.
Australija viena pirmųjų atsiskyrė nuo žemyninės dalies ir gyvūnai negalėjo migruoti, todėl virš 80% Australijoje gyvenančių gyvūnų yra unikalūs. Norėdami juos pamatyti važiuojame į gyvūnų „sanctuary“. Negaliu nepaminėti fakto, kad pakeliui stabtelim nedidelėje ūkelio parduotuvėje nusipirkti šviežių braškių – puikus skonis ir geras jausmas balandžio mėnesį valgyti tik ką nuskintas, čia pat augintas braškes. Gyvūnų prisižiūrim visokiausių – nuo išdidžių emu iki spalvingų papūgų, nuo minkštų koalų iki bjaurių gyvačių (kurių Australijioje yra daugiau nuodingų, negu nenuodingų rūšių). Pastarųjų pamatom visas 9 iš 10 nuodingiausių pasaulyje rūšių (jos ir gyvena Australijoje). Sužinom, kad koalos nieko daugiau neveikia tik kramto eukaliptus ir miega miega įspraudusios užpakalius tarp eukalipoto šakų. Kartais kietai įmigusios, per mažai įsispraudusios iškrenta – gerai, jeigu aukštis nebuvo didelis. Dar netyčia pataikom sudalyvauti paukščių šou programoje, kurios metu viršum galvų praskrieja nuo mažutės papūgytės iki dvimetrinio vanago (kur tik baisiuose animaciniuose filmukuose būdavo). Įdomiausias paukštis, apie kurį sužinom, pasižymi nepaprastu gebėjimu atkartoti garsus (pvz. fotoaparatą, pjūklą) , galit čia pasiklausyti: http://www.youtube.com/watch?v=VRpo7NDCaJ8
Gaila, iš savo namo taip ir nepasirodo Tasmanijos arba sterblinis velnias – didžiausias sterblinis mėsėdis pasaulyje, kurio juokais ar ne, žandikaulio sukandimo jėga prilygsta krokodilo. Mirtina vėžio forma, pirmą kartą aptikta 1996-aisiais, sunaikino apie 70 procentų visos šių žvėrių populiacijos. Šiuo metu gyvena tiktai šalia Australijos esančioje Tasmanijos saloje.
Lietus šiek tiek skubotai užbaigė vaikščiojimą po gyvūnijos pasaulį, iš kurio užsukom į šalimais esančią „White Rabbit“ alaus daryklą. Ji įdomi tuo, kad per stiklines pastato sienas galima matyti visus mechanizmus, gyvai stebėti gamybos procesą ir žinoma, vietoje gauti šviežio alaus ir sidro.

View RTW in a larger map

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>